Pirmoji Diena

Sveiki. Pirmoji dalis baigėsi taip:

Prieš išvykstant informavau kiniečius,kad atvyksiu į Šanchajaus oro uostą, bet kadangi jis apie 200km nuo miesto, kur yra mano viešbutis, jie manęs negalės pasiimti, todėl reikėjo suplanuoti, kaip nusigausiu iki savo miesto iš Šanchajaus megapolio.. Ir suplanavau, bet viskas klostėsi tikrai ne pagal planą, bet apie tai jau kitoje dalyje..

Skrydžiai

Taigi, mano kelionė prasidėjo iš Klaipėdos autobusų stoties. Iš ten su autobusiuku vykau iki Rygos oro uosto, kur turėjau laukti skrydžio į Helsinkį. Jau nemažai metų nesilankiau braliuku šalyje, todėl buvau nustebintas, kaip plačiai naudojama rusų kalba ten, kas antras žmogus kalba rusiškai, net kai kurie reklamų tekstai parašyti, ne tik kad ne dviem kalbomis, bet tik rusiškai... Visgi buvo malonu, kad pavyko suprasti kai kuriuos žmonių pokalbius, kai jie kalbėdavo latviškai, širdžiai maloni kalba... Atvykus į Helsinkį, ir įsėdus į Finnair lėktuvą, buvau nustebintas jo dydžio, nes gyvenime dar neteko skristi su tokiu monstru.

Vienoje eilėje 8 sėdynės, eilių - 56

Dangaus platybės 10km aukštyje

Judam visai greitai

 Taip pat, dar nėra tekę išbūti ore tokį ilgą laiko tarpą - beveik 9 valandas. Visa laimė, kad, kaip matote nuotraukoje, kiekvienas keleivis turėjo savo mini kompiuteriuką, kuriame buvo pilna filmų, dokumentikos, muzikos, žaidimų ir t.t. O ir vakarienė bei pusryčiai buvo tikrai poniški. Praskridome Rusijos platybes ir Mongoliją. Buvo keistas jausmas stebėti Mėnulį, nes taip arti jo nesu buvęs, jis kabojo tiesiog akių lygyje, galvos nereikėjo nei kiek pakelti...Apie 6 ryto jau buvome Kinijos teritorijoje. Trumpiau tariant, nukeliavau laiku į ateitį, nes išskridome 17h iš Helsinkio, o Šanchajuje nusileidome 8h ryto, kai skrydis truko 9 valandas.. na bet atsiimsiu jas atgal, kai skrisiu atgal į Europą.. :)

Šanchajus

Nusileidus Šanchajuje apėmė keistas jausmas, ir jaudulys ir baimė ir džiaugsmas viename. Much confuse buvo. Vos išėjus į oro uosto atvykimo salę, tą pačia sekundę prie manęs prisistatė "oro uosto transporto skyriaus" atstovas ir klausė ar man reikia taksi, na o man reikėjo taksi, bet ne tokio brangaus tarifo, nes kaip jis sakė, nuo oro uosto iki autobusų stoties taksi kainuos tik 550 juanių (230 LT), tai aš jam pasakiau, how about no? :D ir nuėjau ieškoti transporto iki autobusų stoties, iš kurios turėjo vykti mano autobusas į Anji. Dėka puikiai išvystytos Šanchajaus infrastruktūros, oro uoste yra tiek metro, tiek mag-level magnetiniai traukiniai, tiek autobusai. Bet man tiko tik metro, todėl pasikalbėjus su bilietų pardavėja, ir sužinojus, kad man reikės dar du kartus persėsti į kitą metro liniją, išėjau laukti savo subwayjaus (sumokėjau 70 juanių, 30LT už vienos kelionės bilietą). Ir į jį įsėdus prasidėjo tai, kas vyksta iki dabar, ir vyks visą laiką kol būsiu Kinijoje - visi žiūri į mane. Bet apie tai kituose bloguose, o tęsiant kelionę, tai bevažiuojant metro supratau,
kaip toli oro uostas yra nuo miesto centro, nes su persėdimais važiavau apie valandą. Kuo arčiau centro, tuo daugiau žmonių grūdosi į vagonus, daug iš jų buvo su kaukėmis, filtruoti smogui. Iki tol, tai buvau matęs tik filmuose.

Belaukiant Metro

Galiausiai artėjau link išėjimo iš metro požemių ir pirmas vaizdas kurį pamačiau išėjęs į paviršių buvo:

Pirmas vaizdas vos išėjus į paviršių

 Tada supratau, kad tai didžiausias miestas, kuriame esu buvęs per savo gyvenimą. Plūstelėjo šilumos banga, nes temperatūra čia buvo apie +14 C, tad po minusinės Europos, čia klimatas buvo labai malonus, visai nesijautė, kad yra sausio vidurys. Žmonių visur buvo sausakimša, kadangi tai autobusų, traukinių stoties rajonas, visi buvo keliautojai, su lagaminais, skubėjo savo keliais, o aš savo, ėjau link autobusų stoties. Laimei, prie kiniškų ženklų ir rodyklių buvo ir angliški užrašai, nes be jų tikrai būčiau neradęs kur eiti. O eiti teko ilgai, vėl nusileisti į požemius, ir pakilti, praeiti traukinių stotį, ir galiausiai pasiekiau autobusų stotį, kuri yra milžiniškame pastate. O ten žmonių taip pat nesuskaičiuojama gausybė, todėl atstovėjus eilėje pagaliau galėjau nusipirkti bilietą į Anji miestelį. Deja. Pirmiausiai, kasininkė nešnekėjo angliškai, tai, kad greičiau būtų pasakė - no bus. Bet aš žinojau, kad ji meluoja, todėl ji ilgiau pastovėjus, ji pakvietė kitą kasininkę, kuri nors ir labai laužyta anglų kalba kalbėjo, bet bent įmanoma susikalbėti buvo. Ir sužinojau liūdną naujieną, kad tą dieną jau nebėra autobusų į Anji, tik sekančią dieną, bet man tai netiko. Todėl ji pasiūlė vykti autobusu į Huzhou miestą, kuris yra arčiausiai Anji (apie 75km). Tad tai buvo geriausias pasirinkimas. Tiesa, nebuvo aišku, ar kai nuvyksiu į Huzhou, iš ten dar bus autobusų į Anji, bet reikėjo eiti va bank, nes Šanchajuje pasilikti neturėjau kur. Taigi nuėjus laukti savo autobuso, įklimpau į žmonių minią, apie 15 laukimo terminalų ir iš kiekvieno kas pora minučių išvažiuoja autobusas, ten buvo visiškas chaosas. Galiausiai sulaukus savo autobuso, kuris tik iš išorės atrodė gražiai, o viduje buvo visai nutriušęs, pagaliau įsitaisiau ir galėjau pasigrožėti Šanchajumi pro langą:

Apie kiniečių kultūra keliuose bei kitus niuansus aprašysiu kituose bloguose, nes jie yra visiškai skirtingi nuo Europos.. Paprastai išvažiavus iš miestų Europoje, ir įvažiavus į autostradą, baigiasi ir pastatai bei gyvenamosios zonos, bet Kinijoje taip nėra, iki Huzhou važiavome apie 173km ir nebuvo nei vienos neurbanizuotos vietovės šalia autostrados. Visur gyvena žmonės. Ir jie statosi ne šiaip namelius prie autostrados, bet štai tokie pastatai apsupę autostradą:

Taigi, po poros valandų pasiekėme Huzhau miestą (jis yra provincijos, kurioje gyvenu, centras, tad mano miestas irgi priklauso jai). Ten išlipus, reikėjo apeiti stotį, kad galėčiau nusipirkti bilietą į Anji (nors nežinojau ar dar bus autobusų), o pakeliui dar kokie trys privatūs vežėjai siūlė savo paslaugas... Prie bilietų kasos pasisekė - pardavėja angliškai nekalbėjo, bet kinietis stovėjęs už manęs eilėje kalbėjo, ir pavertėjavo. Tad pagaliau sėdėjau autobuse, kuris vežė į galutinį tikslą - Anji. Kadangi lietuviška labas sąskaita pasibaigė vieną kartą atsiliepus į skambutį, būnant Kinijoje, wifi niekur nebuvo, neturėjau galimybės susisiekti su viešbučio atstovais, kad mane pasiimtu, bet kadangi maniau, jog iš Šanchajaus vyksiu tiesiai į Anji, buvau pasakęs, jog atvyksiu apie 16h, tad išėjus iš autobusų stoties manęs jau laukė mašina su dviem viešbučio darbuotojais. Jie aprodė viešbutį, nuvedė į valgyklą (teko prisiminti valgymo įgūdžius kinietiškomis lazdelėmis), o tada vykom į namą, kuriame gyvena visi viešbučio darbuotojai.

Viešbučio darbuotojų namas

Kieme radau figūrų, 2008 Olimpinių Žaidynių dviračių sporto simboliai. Nežinau, kaip jie atsidūrė mūsų kieme... :)

Pirmai nakčiai (kitą dieną persikėliau į kitą kambary kuriame gyvenam dviese ir yra netgi TV)man skyrė kambary, kuriame jau gyveno du kiniečiai, ir jame buvo labai šalta (yra šildytuvai kambariuose, bet jeigu per daug naudojiesi - reikia primokėti) taip pat mūsų name nėra dušų, bet jie yra viešbutyje, tad ne didelė problema. Pirmas dienas buvo šiek tiek keista ir nekomfortabilu pripratus prie europietiškų patogumų, bet po savaitės pripratau ir nesiskundžiu, nes namie vistiek nedaug laiko praleidžiu.

Tad taip ir baigėsi pirmoji mano diena Kinijoje. Buvau nežmoniškai pavargęs po tokios ilgos kelionės, tad nulūžau iškarto, tačiau, aklimatizacija yra bjaurus dalykas, tad pabudau apie 3 ryto, po to dar kelis kartus 4, 5, ir apie 6 jau nebegalėjau užmigti... ir tai tęsėsi apie 3 dienas, kai 20h jau nebegali ištverti neužmigęs, o vidury nakties pabundi žvalus ir miegas nei kiek nebeima... bet laimei gana greitai aklimatizavausi. Kitoje dalyje papasakosiu daugiau apie savo viešbuty, kiniečių kultūros ypatumus, skirtumus tarp Europos ir Kinijos, bei daugiau... tad iki kito karto ! :)