Kinijos kultūra, žmonės, miestai, infrastruktūra

Sveiki visi. Šioje trečioje dalyje norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais apie kiniečius, šalies kultūrą, įpročius, elgseną, reakciją į užsieniečius ir kitas smulkesnes detales.

Kiniečiai

Prieš vykstant į Kiniją gyvai nepažinojau nei vieno kiniečio, todėl neturėjau nuomonės, apie kiniečius, kaip žmones. Per 13 dienų Kinijoje susidariau tikrai gerą įspūdį apie kiniečius. Jie yra draugiški žmonės, nors ir dauguma nesupranta angliškai, bet vistiek stengiasi bendrauti tiek kiek įmanoma, jie yra nuoširdūs ir laimingi, nors ir gyvena vargingiau nei europiečiai, tačiau savo gyvenimu yra patenkinti ir mėgaujasi juo.

Kalba

Kiniečių kalba yra tikrai labai sunki, bet visgi po 13 dienų šiek tiek pramokus pagrindinių frazių bei simboliu nebe atrodo tokia mistiška kaip prieš tai. Kadangi mano vardo kiniečiai praktiškai negali ištarti, gavau naują - kinietišką vardą, kuris yra 卡尔 ir tariasi ka-er, bet paprasčiau pasakius - kaip angliškas žodis car tik su ilgiau tariama a raide. Šis vardas jau man gerai prilipo, ir kitaip niekas nebevadina.

Pasižymėjau ir ant bambuko

Kiniečiai angliškai nekalba. Na gal kokie 3-4 mano sutikti žmonės kalba patenkinama anglų kalba, o su viena kiniete kuri kalba visai normaliai angliškai visai gerai susidraugavau, ir tapome turistiniais draugais - per pora savaičių jau apkeliavom nemažai nuostabių vietovių, bet dar daugiau jų laukia. Kiti kiniečiai angliškai arba nekalba išviso arba žino tik keletą žodžių, frazių. Tiesa ir tai nesutrukdo su jais bendrauti, štai prieš kelias dienas viešbučio darbuotojų valgykloje apie 2 valandas bendravau su kiniete kuri tik vos kelis angliškus žodžius moka, o aš kelis kinietiškus, tačiau mokslininkai yra įrodę, kad žmogus kalbėdamas 35% emocijų ir žodžių išreiškia ir kūno kalba, todėl pridėjus tas kelias pagrindines frazes ir žodžius kuriuos mokame vienas kito kalbos, gaunasi kokie 50%... taip ir galima bendraut su žmonėmis nešnekant bendra kalba..... :)

Aš užsienietis

Ir tai akivaizdu. Bet daugelis kiniečių, ypač tokiame mažame Anji miestelyje per savo gyvenimą yra matę vos kelis užsieniečius, arba išviso jų nematę, todėl dabar suprantu kaip jaučiasi įžymūs žmonės Europoje, kai gatvėje einant į juos atsisuka po keletą kartų, motorolerius ir triračius vairuojantys taip pat, todėl ne kartą vos į griovį ar stulpą neįvažiavo bežiūrėdami į mane :D Taip pat gatvėse, parduotuvėse, autobusuose ir kitur matau žmones nuoširdžiai nustebusius pamačius mane, o labiausiai vaikai, kurių daugumą pirmą kartą gyvenime pamatė užsienietį. Dažniausiai girdimas žodis man praėjus pro kiniečius: 老外 ( lǎowài) - užsienietis. Merginų dėmesio trūkumu tikrai negaliu skųstis, nes jos tiesiog limpa nieko nedarant :) Jei dar mokėčiau kiniečių kalbą - rojus žemėje. Nors ir su daugeliu negaliu pakalbėti apie platesnes temas gyvai, bet dėkui moderniosioms technologijoms bei auto vertėjams. Kaip žinia Kinijoje Facebookas, Twitteris, YouTube užblokuoti, tačiau pats populiariausias socialinis projektas yra išmaniųjų telefonų programėlė WeChat kuri braunasi jau ir į Europos rinkas. Jį turėjau dar ir prieš Kiniją, tačiau tik su 1 kontaktu, o dabar jų išaugo gerokai daugiau. Ten galima pabendrauti su žmonėmis, kurie angliškai nekalba, bet dėka vertėjų, bendravimas vistiek įmanomas. Taip pat likau maloniai nustebintas tuom, jog dauguma kiniečių kurie manęs klausė iš kur esu - žino Lietuvą, nors ir kokia maža ji šalis, bet jie žino ją, ir dažniausiai asocijuoja su geru krepšiniu. O tie kiniečiai yra tik paprasti žmonės gyvenantys mažame provincijos miestelyje apsuptame bambukų kalnų, tačiau žino kas yra ta Lietuva, esanti kitame pasaulio gale... :)

Turtinė padėtis 

Kiek teko kalbėtis apie liaudies turtinę padėtį, tai išaiškėjo, jog Kinijoje egzistuoja dvi klasės žmonių: viena iš jų turi daug pinigų, o kita mažai. Nėra vidurio. Žinoma tie turtingieji sudaro tik labai nedidelę dalį visos šalies  populiacijos. Bevaikštant Anji gatvėmis pamačiau vaizdų, kurių Europos miestuose negalėčiau įsivaizduoti. Pavyzdžiui:

Žmonės net ir pagrindinėse miesto gatvėse degina laužus, šildosi, kepa maistą

Anji

Anji County  (400k gyv.) priklauso Huzhou miesto provincijai (2,9 mil gyv.), kuri priklauso Zhejiang regionui (55 mil gyv), kurio plotas yra 101800 kvadratinių km, taigi šiek tiek daugiau nei Lietuva su puse. Geografiškai Anji yra Kinijos Rytuose:

Klimatas šiame regione yra šiltas, štai kad ir dabar sausio mėnesio pabaiga, o dienomis temperatūra svyruoja apie 15-20 laipsnių šilumos, tad džiaugiuosi pabėgęs iš šalčių, kurie jus dabar talžo :)) tiesa, orai dar tik pradeda šilti. Šiandien buvo palyginus vėsoka diena, apie 15 laipsnių šilumos, tačiau jau ateinančiomis dienomis pranešamas atšilimas iki 23 laipsnių:

Klimatas Anji regione šilumos nepagaili :)

Miestas labai plečiasi ir jei būčiau čia atvykęs prieš kokius 7 metus, jis būtų atrodęs visai kitaip, nes per pastaruosius keletą metų vyksta intensyvios statybos, kyla nauji daugiaaukščiai, dangoraižiai, prekybos centrai, viešbučiai. Tai vyksta dėl to, kad Anji turi labai gražų kraštovaizdį, garsiausius pasaulyje bambukų miškus kalnuose. Todėl turtingesni kinai noriai perka butus,namus šiame mieste, kadangi nori turėti būstą apsupta tokios gražios gamtos, o ypač jei būstas aukštesniuose pastatuose, juos išperka labai greitai, nors kainos tikrai nėra mažos. Bambukai yra pats pagrindinis Anji variklis, traukiantis turistus ir nešantis pinigus Anji miestui, tačiau plačiau apie tai bloge, kuriame bus ekskursija į Kinijos Bambukų Muziejų.  Miestas yra gana švarus ir tvarkingas. Šiek tiek nuotraukų iš Anji miesto:

Centre - gausu restoranų bei užkandinių

Kątik atidarytas naujas gyvenamasis kvartalas pro kurį praeinu kiekvieną dieną

Bet ir naujuose kvartaluose nepamirštama Kiniška architektūra

Vaizdas pro mano kambario langus: bambukų miškas

Anji valdžios pastatas

Vaizdas nuo jo

Artėjant Naujiems Metams pavasario festivalio simbolių galima rasti visur ir daug

Anji miesto panorama nuo Fenghuang kalno apžvalgos aikštelės

Keliai ir vairuotojų kultūra

Jos nėra. Jau per pirmas dienas supratau, kad eiti per gatvę perėjoje galima tik tada, kai aplinkui nesimato nei vienos atvažiuojančios mašinos, nes jos tiesiog nesustos praleisti žmonių. Keliuose yra tikras chaosas, ir palyginus su europietiška vairavimo kultūra, net lenkai yra angeliukai, palyginus su kinais. Pirmiausiai, populiariausia transporto priemonė yra elektrinis motoroleris, kurių tiesiog pilnos gatvės, kiemai, parduotuvės ir t.t. Jie važinėja ir šaligatviais, ir kadangi yra elektriniai - be jokio garso, todėl kartais tiesiog išnyra iš niekur. Antri po motorolerių yra štai tokios transporto priemonės, kurios naudojamos krovinių gabenimui (tiesa daug jų yra ir be jokio motoro - tiesiog minami pedalais):

Atvykus į Kiniją buvo sunku suvokti, kodėl keliuose dauguma automobilių yra prabangūs ir 1-5 metų senumo ,o Europa (kad ir turtingoji Danija) vidutiniu automobilių amžiumi keliuose gerokai atsilieka. Keliuose gausu naujausių modelių Ferrari, Porche, Aston Martin, Mitsubishi, Ford, Mercedes ir kiniškų firmų automobilių. Tačiau viskam yra paaiškinimas... Dirbantys kiniečiai kas mėnesį moka atskirą mokestį valstybei, tie pinigai kaupiasi ir kyla bei kasmet jie gauna 13 mėnesio atlyginimą iš valstybės, tačiau jį gali išleisti tik būstui arba mašinai. Štai kodėl keliuose gausu naujutelaičių automobilių. Tačiau mašinų naujumas neprideda kultūros keliuose - žibintus kas nori tas užsidega, kad ir tamsu, keliuose visada painiojasi motoroleriai ir triračiai matomi nuotraukoje, todėl visi be išimties naudoja mašinos garsinius signalus. Jei vienoje gatvėje per minutę jis bent kartą nesuskambėjo iš kurio nors automobilio - reiškia yra naktis ir nėra aktyvaus eismo, nes jeigu jis yra, tai yra ir bepypsintys vairuotojai. Iš pradžių tai šiek tiek erzino, bet įpratau, ir nebekreipiu dėmesio į tai. Apibendrinus - Kinijos keliuose vyrauja chaosas, yra taisyklės, bet jų niekas nesilaiko, mašinos užlindinėja į kitas eiles staigiai ir be jokių posūkio signalų, tiesiog užtenka papypint, kad kitas žinotų, policijos keliuose yra, bet jie taip pat nekreipia dėmesio į tai. Taip pat sankryžose nėra jokių eismo juostų linijų:

Savotiškas vaizdas: prabangios mašinos kelyje be eismo juostų

Tiek šį kartą, o sekančioje dalyje keliausime į Kinijos Bambukų Muziejų!

Pirmoji Diena

Sveiki. Pirmoji dalis baigėsi taip:

Prieš išvykstant informavau kiniečius,kad atvyksiu į Šanchajaus oro uostą, bet kadangi jis apie 200km nuo miesto, kur yra mano viešbutis, jie manęs negalės pasiimti, todėl reikėjo suplanuoti, kaip nusigausiu iki savo miesto iš Šanchajaus megapolio.. Ir suplanavau, bet viskas klostėsi tikrai ne pagal planą, bet apie tai jau kitoje dalyje..

Skrydžiai

Taigi, mano kelionė prasidėjo iš Klaipėdos autobusų stoties. Iš ten su autobusiuku vykau iki Rygos oro uosto, kur turėjau laukti skrydžio į Helsinkį. Jau nemažai metų nesilankiau braliuku šalyje, todėl buvau nustebintas, kaip plačiai naudojama rusų kalba ten, kas antras žmogus kalba rusiškai, net kai kurie reklamų tekstai parašyti, ne tik kad ne dviem kalbomis, bet tik rusiškai... Visgi buvo malonu, kad pavyko suprasti kai kuriuos žmonių pokalbius, kai jie kalbėdavo latviškai, širdžiai maloni kalba... Atvykus į Helsinkį, ir įsėdus į Finnair lėktuvą, buvau nustebintas jo dydžio, nes gyvenime dar neteko skristi su tokiu monstru.

Vienoje eilėje 8 sėdynės, eilių - 56

Dangaus platybės 10km aukštyje

Judam visai greitai

 Taip pat, dar nėra tekę išbūti ore tokį ilgą laiko tarpą - beveik 9 valandas. Visa laimė, kad, kaip matote nuotraukoje, kiekvienas keleivis turėjo savo mini kompiuteriuką, kuriame buvo pilna filmų, dokumentikos, muzikos, žaidimų ir t.t. O ir vakarienė bei pusryčiai buvo tikrai poniški. Praskridome Rusijos platybes ir Mongoliją. Buvo keistas jausmas stebėti Mėnulį, nes taip arti jo nesu buvęs, jis kabojo tiesiog akių lygyje, galvos nereikėjo nei kiek pakelti...Apie 6 ryto jau buvome Kinijos teritorijoje. Trumpiau tariant, nukeliavau laiku į ateitį, nes išskridome 17h iš Helsinkio, o Šanchajuje nusileidome 8h ryto, kai skrydis truko 9 valandas.. na bet atsiimsiu jas atgal, kai skrisiu atgal į Europą.. :)

Šanchajus

Nusileidus Šanchajuje apėmė keistas jausmas, ir jaudulys ir baimė ir džiaugsmas viename. Much confuse buvo. Vos išėjus į oro uosto atvykimo salę, tą pačia sekundę prie manęs prisistatė "oro uosto transporto skyriaus" atstovas ir klausė ar man reikia taksi, na o man reikėjo taksi, bet ne tokio brangaus tarifo, nes kaip jis sakė, nuo oro uosto iki autobusų stoties taksi kainuos tik 550 juanių (230 LT), tai aš jam pasakiau, how about no? :D ir nuėjau ieškoti transporto iki autobusų stoties, iš kurios turėjo vykti mano autobusas į Anji. Dėka puikiai išvystytos Šanchajaus infrastruktūros, oro uoste yra tiek metro, tiek mag-level magnetiniai traukiniai, tiek autobusai. Bet man tiko tik metro, todėl pasikalbėjus su bilietų pardavėja, ir sužinojus, kad man reikės dar du kartus persėsti į kitą metro liniją, išėjau laukti savo subwayjaus (sumokėjau 70 juanių, 30LT už vienos kelionės bilietą). Ir į jį įsėdus prasidėjo tai, kas vyksta iki dabar, ir vyks visą laiką kol būsiu Kinijoje - visi žiūri į mane. Bet apie tai kituose bloguose, o tęsiant kelionę, tai bevažiuojant metro supratau,
kaip toli oro uostas yra nuo miesto centro, nes su persėdimais važiavau apie valandą. Kuo arčiau centro, tuo daugiau žmonių grūdosi į vagonus, daug iš jų buvo su kaukėmis, filtruoti smogui. Iki tol, tai buvau matęs tik filmuose.

Belaukiant Metro

Galiausiai artėjau link išėjimo iš metro požemių ir pirmas vaizdas kurį pamačiau išėjęs į paviršių buvo:

Pirmas vaizdas vos išėjus į paviršių

 Tada supratau, kad tai didžiausias miestas, kuriame esu buvęs per savo gyvenimą. Plūstelėjo šilumos banga, nes temperatūra čia buvo apie +14 C, tad po minusinės Europos, čia klimatas buvo labai malonus, visai nesijautė, kad yra sausio vidurys. Žmonių visur buvo sausakimša, kadangi tai autobusų, traukinių stoties rajonas, visi buvo keliautojai, su lagaminais, skubėjo savo keliais, o aš savo, ėjau link autobusų stoties. Laimei, prie kiniškų ženklų ir rodyklių buvo ir angliški užrašai, nes be jų tikrai būčiau neradęs kur eiti. O eiti teko ilgai, vėl nusileisti į požemius, ir pakilti, praeiti traukinių stotį, ir galiausiai pasiekiau autobusų stotį, kuri yra milžiniškame pastate. O ten žmonių taip pat nesuskaičiuojama gausybė, todėl atstovėjus eilėje pagaliau galėjau nusipirkti bilietą į Anji miestelį. Deja. Pirmiausiai, kasininkė nešnekėjo angliškai, tai, kad greičiau būtų pasakė - no bus. Bet aš žinojau, kad ji meluoja, todėl ji ilgiau pastovėjus, ji pakvietė kitą kasininkę, kuri nors ir labai laužyta anglų kalba kalbėjo, bet bent įmanoma susikalbėti buvo. Ir sužinojau liūdną naujieną, kad tą dieną jau nebėra autobusų į Anji, tik sekančią dieną, bet man tai netiko. Todėl ji pasiūlė vykti autobusu į Huzhou miestą, kuris yra arčiausiai Anji (apie 75km). Tad tai buvo geriausias pasirinkimas. Tiesa, nebuvo aišku, ar kai nuvyksiu į Huzhou, iš ten dar bus autobusų į Anji, bet reikėjo eiti va bank, nes Šanchajuje pasilikti neturėjau kur. Taigi nuėjus laukti savo autobuso, įklimpau į žmonių minią, apie 15 laukimo terminalų ir iš kiekvieno kas pora minučių išvažiuoja autobusas, ten buvo visiškas chaosas. Galiausiai sulaukus savo autobuso, kuris tik iš išorės atrodė gražiai, o viduje buvo visai nutriušęs, pagaliau įsitaisiau ir galėjau pasigrožėti Šanchajumi pro langą:

Apie kiniečių kultūra keliuose bei kitus niuansus aprašysiu kituose bloguose, nes jie yra visiškai skirtingi nuo Europos.. Paprastai išvažiavus iš miestų Europoje, ir įvažiavus į autostradą, baigiasi ir pastatai bei gyvenamosios zonos, bet Kinijoje taip nėra, iki Huzhou važiavome apie 173km ir nebuvo nei vienos neurbanizuotos vietovės šalia autostrados. Visur gyvena žmonės. Ir jie statosi ne šiaip namelius prie autostrados, bet štai tokie pastatai apsupę autostradą:

Taigi, po poros valandų pasiekėme Huzhau miestą (jis yra provincijos, kurioje gyvenu, centras, tad mano miestas irgi priklauso jai). Ten išlipus, reikėjo apeiti stotį, kad galėčiau nusipirkti bilietą į Anji (nors nežinojau ar dar bus autobusų), o pakeliui dar kokie trys privatūs vežėjai siūlė savo paslaugas... Prie bilietų kasos pasisekė - pardavėja angliškai nekalbėjo, bet kinietis stovėjęs už manęs eilėje kalbėjo, ir pavertėjavo. Tad pagaliau sėdėjau autobuse, kuris vežė į galutinį tikslą - Anji. Kadangi lietuviška labas sąskaita pasibaigė vieną kartą atsiliepus į skambutį, būnant Kinijoje, wifi niekur nebuvo, neturėjau galimybės susisiekti su viešbučio atstovais, kad mane pasiimtu, bet kadangi maniau, jog iš Šanchajaus vyksiu tiesiai į Anji, buvau pasakęs, jog atvyksiu apie 16h, tad išėjus iš autobusų stoties manęs jau laukė mašina su dviem viešbučio darbuotojais. Jie aprodė viešbutį, nuvedė į valgyklą (teko prisiminti valgymo įgūdžius kinietiškomis lazdelėmis), o tada vykom į namą, kuriame gyvena visi viešbučio darbuotojai.

Viešbučio darbuotojų namas

Kieme radau figūrų, 2008 Olimpinių Žaidynių dviračių sporto simboliai. Nežinau, kaip jie atsidūrė mūsų kieme... :)

Pirmai nakčiai (kitą dieną persikėliau į kitą kambary kuriame gyvenam dviese ir yra netgi TV)man skyrė kambary, kuriame jau gyveno du kiniečiai, ir jame buvo labai šalta (yra šildytuvai kambariuose, bet jeigu per daug naudojiesi - reikia primokėti) taip pat mūsų name nėra dušų, bet jie yra viešbutyje, tad ne didelė problema. Pirmas dienas buvo šiek tiek keista ir nekomfortabilu pripratus prie europietiškų patogumų, bet po savaitės pripratau ir nesiskundžiu, nes namie vistiek nedaug laiko praleidžiu.

Tad taip ir baigėsi pirmoji mano diena Kinijoje. Buvau nežmoniškai pavargęs po tokios ilgos kelionės, tad nulūžau iškarto, tačiau, aklimatizacija yra bjaurus dalykas, tad pabudau apie 3 ryto, po to dar kelis kartus 4, 5, ir apie 6 jau nebegalėjau užmigti... ir tai tęsėsi apie 3 dienas, kai 20h jau nebegali ištverti neužmigęs, o vidury nakties pabundi žvalus ir miegas nei kiek nebeima... bet laimei gana greitai aklimatizavausi. Kitoje dalyje papasakosiu daugiau apie savo viešbuty, kiniečių kultūros ypatumus, skirtumus tarp Europos ir Kinijos, bei daugiau... tad iki kito karto ! :)

Prieš.

Sveiki draugai. Nemažai žmonių manęs prašė papasakoti savo įspūdžius apie Kiniją, jos kultūrą, žmones ir visą kitą, todėl nusprendžiau, jog greičiausias būdas tai padaryti yra blogas, tad nereikės pasakoti kiekvienam atskirai :) O įspūdžių yra tikrai daug...
Kodėl Kinija?
Likus vos porai dienų iki išvykimo į Kiniją vis dar nesuvokiau, jog jau tuoj būsiu kitame pasaulio gale, taip toli, kur niekada neplanavau vykti. Bet gyvenimas pilnas netikėtumų. Studijuoju Danijoje, ir esu antro kurso studentas, jau senai žinojau, jog 4 semestre reikės atlikti praktiką, bet vietos jai atlikti pradėjau ieškotis tik spalio mėnesio viduryje. Norėjau pasilikti Danijoje, bet ten nepavyko nieko rasti, tad pradėjau dairytis į Afriką, iš kurios atsakymo taip ir nesulaukiau, o tada ir į kitas Europos valstybes, tokias kaip Ispanija (ten mane buvo priėmę, bet sąlygos nebuvo tinkamos finansiškai), Airiją. Vieną dieną interneto platybėse

užmačiau tokią konsultantų kompaniją yourcareerchina.com, kuri padeda rasti praktikos vietas Kinijoje įvairiausiose srityse, ir ta veikla užsiima jau 7 metus, tad jie atrodė visai patikimi, ir pagalvojau, o kodėl gi ne, taigi yolo, ir nusiunčiau jiems savo CV su motivaciniu laišku. Pagalvojus, norėjosi patirti kažką tokio gyvenime, ko niekada nepamiršiu, atrasti naują kultūra, pamatyti kaipgi gyvena žmonės kitoje planetos pusėje, kokie skirtumai tarp Azijos ir Europos, kuo daugiau galvojau apie idėja vykti į Kiniją, tuo labiau mane ji traukė. Neilgai trukus gavau atsakymą, užpildžiau jų atsiųstą anketą, ir jie pasakė, jog tinku, ir nedelsiant pradės ieškoti man praktikos vietos Kinijoje. Ir greitai ją surado, tiesa, Pekine, o po to ir Čongčinge, bet dėl kai kurių netikėtų priežasčių taip ir nepavyko iki galo suderinti reikalų, todėl gruodžio pradžioje gavau trečią pasiūlymą - Anji mieste, Angel Garden Boutique Hotel atlikti praktiką Guest Officer pozicijoje. Na, laiko jau nebebuvo kitiems variantams, todėl nedelsiant priėmiau šį pasiūlymą, ir reikalai judėjo toliau. Sutartis su mano universitetu buvo pasirašyta, ir beliko tik gauti vizą. Maniau tai padaryti bus lengva...ir klydau.
Grįžęs į Lietuvą, tą pačią parą vykau į Kinijos ambasadą Vilniuje, pateikiau dokumentus, ir pasirodo, trūko dar lėktuvo bilietų rezervacijos kopijos, viešbučio registracijos sertifikato ir universiteto prašymo išduoti vizą...

Kinijos Ambasada Vilniuje

Naujųjų metų išvakarėse vėl grįžau į ambasadą su visais dokumentais, tačiau šį kartą ten jau sėdėjo nebe lietuvė, su kurią aną kartą bendravau, o kinietis. Jis buvo visiškai kitokios nuomonės apie mano vizos gavimą, ir pateikus visus dokumentus, pareiškė, jog aš negaliu gauti vizos, nes vykstu atlikti praktikos, o tokiems dalykams jie vizų neišduoda. Sunervino žiauriai jis mane... todėl po 20min grįžau ir pasakiau,kad aš visai ne praktikos vykstu atlikti, o kaip biznio partneris, padėti viešbučiui savo išmintimi, ar kažkas panašaus :D na ir tada jis paėmė mano dokumentus, pasakė, kad reikia pervesti 42 USD ambasadai, kurie nebus grąžinti,net jei negausiu vizos, o jei negausiu tai per savaitę paskambins. Tai tikriausiai buvo mano nelaukiamiausias skambutis gyvenime, ir laimei, jis taip ir neįvyko, tad po savaitės vėl grįžau į Vilnių ir atsiėmiau vizą... pagaliau! Kad ir kokia keista ta Kinijos ambasada, bet man pasisekė gauti vizą, o po antro vizito jau buvau praradęs viltis, kad ją gausiu.

Kadangi į Kiniją planavau išvykti tik sausio 16, dar turėjau dvi savaites likusias Lietuvoje, kurias praleidau labai smagiai, ir jau buvo gaila, kad reikia išvykti... bet toks jau gyvenimas.

Prieš išvykstant informavau kiniečius,kad atvyksiu į Šanchajaus oro uostą, bet kadangi jis apie 200km nuo miesto, kur yra mano viešbutis, jie manęs negalės pasiimti, todėl reikėjo suplanuoti, kaip nusigausiu iki savo miesto iš Šanchajaus megapolio.. Ir suplanavau, bet viskas klostėsi tikrai ne pagal planą, bet apie tai jau kitoje dalyje..

Anji miesto vieta Kinijoje